kniūpoti

kniū́poti, -o, -ojo intr. klūpoti, veidą nulenkus prie žemės: Motė kniū́pojo melsdamos J. Ko tu rūpestingas, nuliūdęs kniū́pai? J. Po pakasynų pati arba vyras, viens iš artimiausių velionio giminių, sėdėdavę arba kniūpodavę rytais vakarais pas jos kapą BsVXLV. Mikaliūnas šaly pečiaus kniūpo Rgv. Puldavo veidu žemyn ir taip kniūpodavo rš.